image

Radiatorių ir rankšluosčių džiovintuvų montavimas

Image

Viršutiniame daugiabučio aukšte šilta, o apatiniuose šalta – pažįstama situacija? Taip gali atsitikti, jei šildymo sistema jūsų name išbalansuota. Kodėl taip nutinka? Užtenka kažkuriam iš kaimynų vienvamzdėje šildymo sistemoje įsirengti didesnį radiatorių, nei numatyta projekte. Tuomet jo bute bus šilta, tačiau visi kiti kaimynai šals.

Ginčai apie vienvamzdžio ir dviejų vamzdžių šildymo sistemų pranašumus ir trūkumus bei jų taikymo tikslingumą renovuojant senus namus nenutyla dešimtmečiais. Lietuvoje ir kitose buvusiose sovietinėse ir socialistinėse šalyse, kur pristatyta daug masinės statybos daugiabučių, pirmenybė buvo teikiama vienvamzdei sistemai. Mūsų šalyje apie 75 proc. daugiabučių gyventojų gyvena namuose, statytuose iki 1990 metų ir reikalaujančiuose itin daug priežiūros. Efektyviai šilumos energiją vartoja tik 4,6 proc. visų Lietuvos daugiabučių.

Pastaraisiais metais, kai į pirmą vietą iškilo ekonomijos ir komforto klausimai, žemas vienvamzdės sistemos energinis efektyvumas, kurio ilgą laiką neįvertinome, tapo ypač reikšmingas. Visų anksčiau pastatytų gyvenamųjų namų šildymo sistemos pakeitimas dvivamzde – tai fantastiška užduotis tiek savo apimtimi, tiek ir kaštais. Vis dėlto yra originalus ir gana paprastas problemos sprendimas.

Sprendimas čia – ant šildymo sistemos stovų įrengti balansinį ventilį. Šildymo sistema nebrangiai subalansuojama, ir tai leidžia sutaupyti iki 10 proc. šilumos.

Vonios gyvatukai – rankšluosčių džiovintuvai – gaminami iš plieno, nerūdijančio plieno, žalvario. Populiariausi ir pigiausi yra plieniniai gyvatukai, tačiau jie gali būti naudojami tik uždarose šildymo sistemose arba montuojami atskirai su elektriniu tenu. Šis pasirinkimas idealus naujos statybos daugiabučiuose ar nuosavuose namuose, kuriuose nėra recirkuliacinės sistemos. Senesnės statybos daugiabučiuose didžioji dalis sistemų yra būtent tokios. Paprastas plieninis gyvatukas, prijungtas prie recirkuliacinės karšto vandens sistemos, atlaikys vos 3–5 mėnesius. Ploniausiose sujungimo vietose labai greitai atsiranda korozijos židinių ir gyvatukas prarūdija – į kambarį pradeda bėgti vanduo. Laiku to nepastebėjus pasekmės gali būti labai liūdnos.

Senuose daugiabučiuose tinkamiausi yra gyvatukai iš nerūdijančio plieno. Jie atsparūs korozijai, todėl gali būti jungiami į recirkuliacinę sistemą. Tačiau iš nerūdijančio plieno gaminami kopėtėlių formos gyvatukai nėra atsparūs korozijai, nes nerūdijantis plienas vamzdžių sujungimo vietose pradeda rūdyti dėl suvirinimo metu vykstančių cheminių reakcijų.

Tokiu atveju norint kopėtėlių formos gyvatuko reikėtų rinktis žalvarinį gyvatuką. Jis, žinoma, yra brangesnis, bet tuomet nekils jokių problemų eksploatuojant. Vienas niuansas – žalvariniai gyvatukai negali būti tiesiogiai jungiami su plieniniais vamzdžiais, nes sujungimo vietoje gali prasidėti plieno korozija.

Renkantis gyvatuką taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į praktiškumą, dizainą, kainą ir galingumą. Populiariausi – šiek tiek lenktos kopėtėlės. Norėdami keisti gyvatuką sename daugiabutyje, klientai dažniausiai renkasi seno tipo S formos gyvatukus, nes tokie dažniausiai gaminami iš nerūdijančio plieno ir būna tinkami recirkuliacinei linijai. Jie pareikalauja mažiausiai išlaidų, kadangi sistemos nereikia perdaryti, taip pat jų nedidelė kaina.

Vienas iš svarbesnių kriterijų yra gyvatuko galingumas – kiek šilumos jis galės atiduoti į aplinką. S formos gyvatukai paprastai būna nedidelio galingumo, turi mažai vietos rankšluosčiams ir drabužiams džiovinti. Kopėtėlių formos gyvatukas jau gali būti naudojamas ne tik kaip rankšluosčių džiovintuvas, bet ir gali sušildyti nedidelę patalpą, taip pat prie jo galima tvirtinti įvairias lentynėles ar kabliukus.

Daug dėmesio skirti kilmės šaliai neverta, geriau rinktis patikimą, gerai rinkoje žinomą gamintoją. Neverta pirkti pigiausio gyvatuko, geriau pasirinkti patikimą ir kokybišką gaminį, kuris ilgai nekeltų rūpesčių.